Globos namų gyventojų istorijos

Marijos Taikos Karalienės globos namuose senolė Emilija yra viena iš garbingiausio amžiaus – jai jau suėjo 93 metai. Į Globos namus ji pateko prieš 4 – 5 mėnesius: gyvendama viena nebegalėjo apsitarnauti, sunku jau buvo be pagalbos atsikelti iš lovos. Emilija džiaugėsi, kad patekusi čia sustiprėjo, tapo žvalesnė. „Atlieka fizioterapiją, mankšteles skatina daryti, į lauką einu pasivaikščioti, gaunu kitą medicininę pagalbą“: dalinosi Emilija. Globos namuose pagyvens trumpai, kol sustiprės sveikatėlė, tada grįš gyventi pas dukrą.

     Emilijai labai patinka skaityti knygas, todėl Globos namuose laiko leidimas dažnai vyksta su knyga. Yra perskaičiusi ir tokias knygas: V. Hugo „Vargdieniai“, L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“.

      Gyvenimas Emilijos nebuvo saldus. Gyveno su tėvais kaime. Baigus mokyklą, tam, kad įstotų į aukštąją mokyklą, reikėjo partijos pirmininko rekomendacijos. Aukštojoje mokykloje negalėjo studijuoti, todėl įstojo ir baigė ekonomikos ir buhalterijos kursus. Dirbo buhaltere. 

      Emilijai teko pabuvoti Sibire. Į Sibirą ją su tėvais išvežė, kai ji buvo 7-tą  mėnesį nėščia. Dvi savaites teko važiuoti pilname traukinyje prigrūstų vienas šalia kito žmonių. Emilija pasakojo: „Mums pasisekė, nes gavome vietas ant traukinyje esančių suolų – tai buvo šiek tiek patogiau važiuoti. Kelyje per dvi savaites gavome tik du kartus valgyti. Kaimiečiams buvo lengviau išgyventi, nes jie turėjo maisto įsidėję, turėjo kuo prasimaitinti per tas kelias savaites. Miestiečiams buvo labai sunku, jie net neturėjo indų geriamam vandeniui atsinešti“. Vyras tuo metu kartu su Emilija nevažiavo, susirado ją Sibire kai dukrai buvo 3 mėnesiai.

Išgyventi Sibire buvo labai sunku, ypač gimdyti ir auginti vaikelį. Gimdė sudėtingomis sąlygomis, pieno beveik neturėjo, todėl buvo labai sunku išmaitinti kūdikį. 

     „Vargšas tu ar turtingas – tai neturi jokios reikšmės, nes laimė visuomet veltui, jos pirkti nereikia, ją reikia mokėti pasiimti“. V. Lermontovas

Moteris kilusi iš Klaipėdos ir visus metus gyvenusi čia. Danutė dirbo virtuves šefe restorane, darbas buvo mylimas, paklausus ar dabar dar negalvoja nueiti į virtuvę ir pasidaryti sau kokio nors deserto moteris pasakė, kad noras yra, tačiau sveikata neleidžia, sunku rankose išlaikyti net paprastą puodą. Taip pat moteris yra mūsų globos namų seniūnė, kuri rūpinasi visais globos namų gyventojais. Ši moteris nelabai mėgsta kalbėti apie save, tačiau gali nenustodama kalbėti apie savo mylimą šeimą, savo sūnų ir du anūkus. Tai parodo, kokios tikrosios žmogaus vertybės turėtų būti. 

Moteris kilusi iš Gargždų ir iki pat 17 metų gyvenusi ten. Vėliau išsikraustė gyventi į Klaipėdą ir ten įsidarbino laikraščių spaudos kioskelyje. Paklausus ar patiko šis darbas Audrolės akys nušvito, sakė tai buvo labiausiai patikęs jai darbas, pati moteris dievino skaityti ir yra perskaičius daugybę knygų, daugiausia romantinio tipo. Paklausus kas nutiko vėliau, atsakė, jog tuo metu visus atleido iš darbo, todėl moteris turėjo ieškotis naujo darbo. Dar tais pačiais metais įsidarbino banke ir ten dirbo iki pat pensijos šis darbas nebuvo taip arti širdies, kaip praeitas, tačiau buvo finansiškai patogus. Ši moteris yra nuostabi ir pilna ryžto, apstulbau, kai sužinojau, kad būdama dar visai jauna Audrolė išgyveno insultą. Tačiau moteris nenuleido rankų, vyko į reabilitacijos centrus, kadangi po insulto puse jos kūno tapo paralyžiuota. Gaila, tačiau iki pat dabar moteris gyvena su paralyžiotu kūnu, jai jau 85-eri metai, o ji vis dar stengiasi, kad ir kaip sunku kiekvieną dieną pasedėti bent po 30 minučių. Audrolė yra puikus pavyzdys mums visiems, kad niekada nėra vėlu ir kad viskas yra įmanoma, jeigu turime ryžto ir noro.