Marijos Taikos Karalienės globos namuose senolė Emilija yra viena iš garbingiausio amžiaus – jai jau suėjo 93 metai. Į Globos namus ji pateko prieš 4 – 5 mėnesius: gyvendama viena nebegalėjo apsitarnauti, sunku jau buvo be pagalbos atsikelti iš lovos. Emilija džiaugėsi, kad patekusi čia sustiprėjo, tapo žvalesnė. „Atlieka fizioterapiją, mankšteles skatina daryti, į lauką einu pasivaikščioti, gaunu kitą medicininę pagalbą“: dalinosi Emilija. Globos namuose pagyvens trumpai, kol sustiprės sveikatėlė, tada grįš gyventi pas dukrą.
Emilijai labai patinka skaityti knygas, todėl Globos namuose laiko leidimas dažnai vyksta su knyga. Yra perskaičiusi ir tokias knygas: V. Hugo „Vargdieniai“, L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“.
Gyvenimas Emilijos nebuvo saldus. Gyveno su tėvais kaime. Baigus mokyklą, tam, kad įstotų į aukštąją mokyklą, reikėjo partijos pirmininko rekomendacijos. Aukštojoje mokykloje negalėjo studijuoti, todėl įstojo ir baigė ekonomikos ir buhalterijos kursus. Dirbo buhaltere.
Emilijai teko pabuvoti Sibire. Į Sibirą ją su tėvais išvežė, kai ji buvo 7-tą mėnesį nėščia. Dvi savaites teko važiuoti pilname traukinyje prigrūstų vienas šalia kito žmonių. Emilija pasakojo: „Mums pasisekė, nes gavome vietas ant traukinyje esančių suolų – tai buvo šiek tiek patogiau važiuoti. Kelyje per dvi savaites gavome tik du kartus valgyti. Kaimiečiams buvo lengviau išgyventi, nes jie turėjo maisto įsidėję, turėjo kuo prasimaitinti per tas kelias savaites. Miestiečiams buvo labai sunku, jie net neturėjo indų geriamam vandeniui atsinešti“. Vyras tuo metu kartu su Emilija nevažiavo, susirado ją Sibire kai dukrai buvo 3 mėnesiai.
Išgyventi Sibire buvo labai sunku, ypač gimdyti ir auginti vaikelį. Gimdė sudėtingomis sąlygomis, pieno beveik neturėjo, todėl buvo labai sunku išmaitinti kūdikį.
„Vargšas tu ar turtingas – tai neturi jokios reikšmės, nes laimė visuomet veltui, jos pirkti nereikia, ją reikia mokėti pasiimti“. V. Lermontovas